 |
| Nuotraukos šaltinis |
Prausiuosi su savo mažyle duše, muilinu ją vaikiška dušo žele ir džiaugiuosi, kad vaiką prausiu švelnia priemone. Pala pala... o sodium lauryl sulfate, metyl parabene... kas gi čia dabar? Nagi nagi, reiks pasidomėt. Užmigdau vaikus ir pasineriu į paieškas interneto platybėse.
Jergutėliau - gi šitą brudą (kitaip negaliu išsireikšt, atsiprašau) deda į automobilių plovimo priemones, grindų ploviklius, suaugusių žmonių šampūnus, indų ploviklius. Na nee, aš savo vaikų neprausiu tokia chemija. Tenka pasiraitoti rankoves ir pradėt ieškot, kuom tą bjaurastį pakeist.
Lyg tyčia parduotuvėje po ranka pasipainioja knyga Melinda Coss "Rankų darbo muilas". Su vyru puolame vartyti ir nusprendžiam - gaminsim. Puolam ieškotis ir pirkti svarstykles, indus, puodus, aliejus, eterinius aliejus ir vieną vakarą, užmigdę savo mažas nenuoramas, imamės darbo.
Pirmasis eksperimentas nebuvo labai vykęs ir muilas keliauja į šiukšlių dėžę. Bet manot tai numušė ūpą? Nė velnio. Sekantį sykį didžiąją panelę paliekam pasidžiaugti motei (močiutei), mažąją užmigdom ir puolam maišyti antrąjį muiliuką. Šis jau pavyko puikiai, tik labai jau ilgai jį maišėm - gal 3 valandas. Bet ir tai ūpo nenumušė :) Tik supratau, kad knyga čia nepadės, jei daryt, tai reik daryt rimtai. O jei daryt rimtai, tai ir išmanyt rimtai reikia.
Sekantis etapas vadinasi taip: užmigdau vaikus, mintyse meldžiuos, kad tik ilgiau jos miegotų pietų miegelio, o pati siunčiu ir konspektuoju visą įmanomą informaciją, kaip sukurti patį tobuliausią muilo gabalėlį. Atėjus vakarui vėl užmigdau vaikučius ir keliuosi iš šiltos lovos bei lekiu prie savo "mokslų". Aišku tarpais lekiu migdyt savo vis prabundančią mažąją princesę, bet rezultatas vertas to - sukaupiu didžiulę šūsnį konspektų, receptų, "muilo gaminimo kolegų" patirties ir imu kurti tą stebuklingą, kvepiantį, natūralų, švelniai putojantį muilo gabaliuką.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą